Politikų pažadais statomos gamyklos
Ekonomiškai atsilikusiame Didžiasalyje (Ignalinos r.) manyta, kad iš socialinių problemų pelkės čia pavyks išbristi pastačius mineralinių izoliacinių medžiagų gamyklą. Projektas žlugo, nes jį siūlyta įgyvendinti turint mintyje daugiabučių namų renovavimą, kuris Lietuvoje vyksta vangiai. Regis, nieko konkretaus nevyksta ir Rokiškio rajone, kur neseniai buvo garsiai prabilta apie indų investicijas. Ko tuomet verti politikų pažadai apie planuojamas investicijas, numatomas statyti gamyklas ar naujas darbo vietas regionuose?
Didžiasalio depresija tęsiasi
Prie Didžiasalio ir toliau klijuojama asocialių gyventojų vietovės etiketė, nes merdėjanti daugiabučių namų modernizavimo programa atbaido investuotojus, kurie galėtų čia kurti naujas darbo vietas. Daugiau nei penktadalis žmonių Didžiasalyje neturi darbo, tuščių butų apstu kiekviename daugiabutyje.
Šiame, kaip dažnai sakoma, Dievo užmirštame kampelyje ketinta įkurti mineralinių izoliacinių medžiagų gamyklą. Tačiau norinčių ją statyti verslininkų neatsirado, nors Europos Sąjunga (ES) buvo numačiusi skirti dalį investicijų – per 4 mln. eurų.
Prikelti naujam gyvenimui Didžiasalį ketino bendrovė „Luido keramika“. Įmonė planavo pastatyti gamyklą ir įdarbinti kone 80 vietos gyventojų. Naujoji gamykla turėjo iškilti prieš gerą dešimtmetį uždarytos plytinės teritorijoje. Joje mineralinę vatą norėta gaminti iš Lietuvoje randamų išteklių – statybinio molio ir smėlio. Įmonė netgi buvo išsinuomojusi karjerus.
„Luido keramika“ taip pat buvo sukūrusi mineralinių izoliacinių medžiagų gamybos ir atliekų technologiją. Sulaukusi ES paramos bendrovė bent 2 metus ieškojo verslininkų, kurie į gamyklos statybą galėtų investuoti beveik 12 mln. eurų. Tačiau dėl merdinčio daugiabučių namų modernizavimo finansuoti projektą nesutiko nei vienas bankas, be to, dalies galimų investuotojų netenkino 5 su puse metų laikotarpis, per kurį gamykla galėjo atsipirkti.
Taigi, toje vietoje, kur turėjo iškilti mineralinių izoliacinių medžiagų gamykla, tebekiurkso griuvėsių krūva. Darbo neturintys vietos gyventai baigia išardyti likusias mūro sienas, ieškodami metalo, kurį galėtų parduoti. Ypač bedarbiai piktinasi, kad Didžiasalyje gamyklos statomos tik politikų liežuviais.
„Didžiasaliui žadami aukso kalnai dažniausiai prieš rinkimus. Tačiau šalies valdžia jau seniai mums pučia miglą į akis“, – sako didžiasaliečiai.
Lietuvos pakraštyje esanti gyvenvietė buvo prisiminta 2004 m., kai per rinkimų kampaniją ją aplankė prezidentas Valdas Adamkus. Tuomet šalies vadovas žadėjo, kad Didžiasalyje bus statoma moderni plytų ir kitų statybinių medžiagų gamykla – danų kompanija „Baltic Bridge Consulting“ netgi pristatė studiją. Planuota, kad įmonėje dirbs iki 200 žmonių, bet metai bėgo, o jokių pokyčių neįvyko. Įdomiausia, kad panašiai būna prieš kiekvienus rinkimus, po kurių politikai savo pažadus greitai pamiršta.
Pažadai žmones tik juokina
„Kalbos apie gamyklą Didžiasalyje jau pritilusios. Dabar politikai žada paleisti greitąjį traukinį iš Ignalinos į Vilnių. Iš tokių šnekų labiau mąstantys žmonės tik juokiasi. Kita gyventojų dalis mandagiai patyli“, – pasakodamas juokėsi ir Didžiasalio seniūnas Antanas Pauliukėnas.
Seniūno teigimu, žadėtosios gamyklos statybos buvo grynas populizmas, susijęs su tam tikrais politikų interesais. Šie esą pasibaigė, ir liko tik pažadai.
Seniūnijos vadovas stengiasi žmonėms paaiškinti, kad tokios gamyklos statybos nėra realios. Technologijos, kurias norėta įdiegti, žiūrint šių dienų akimis, yra pasenusios, neefektyvios. Pagal jas gaminamos plytos ar keramzitas dabar būtų aukso vertės.
„Nesu aiškiaregis ir tikrai negalėčiau vienareikšmiškai pasakyti, ar ateityje išliks Didžiasalio gyvenvietė, kurioje dabar gyvena per 1200 žmonių. Turime daug nemokių gyventojų ir tuščių butų. Vieni savininkai išvykę, kiti mirę, dalis būstų perduota Turto fondui ar Mokesčių inspekcijai“, – tęsė A. Pauliukėnas.
Visuomeniniai pastatai, pavyzdžiui, mokykla, darželis, ambulatorija, yra renovuoti, tačiau tarp visų daugiabučių namų modernizuotas tik vienas vienintelis pastatas, atitikęs finansavimo kriterijus.
Seniūno žodžiais, buvo planuota renovuoti dar vieną penkiaaukštį gyvenamąjį namą, tačiau vos vienai iš Vilniaus į Didžiasalį atvykusiai šeimai paprieštaravus pastato modernizavimas baigėsi dar nė neprasidėjęs.
„Politikai, ypač prieš rinkimus, gali prižadėti visko, bet dažniausiai pažadai prasilenkia su realybe. Dažnai sakau: jei verslininkams būtume įdomūs, jie būtinai investuotų, ir netgi valdžia jų iš čia neiškrapš tytų. Tačiau gyvename Lietuvos pakraštyje ir esame situacijos įkaitai“, – apgailestavo seniūnas.
Rokiškis ir Indijos investuotojai
Vienu iš politikų pamėgtų triukų vadinami ir plačiai nuskambėję dviejų Indijos investuotojų ketinimai Rokiškio rajone pastatyti tekstilės ir skardinių gamyklas.
Žaibo greitumu pasklido žinia, kad indai į gamyklas žada investuoti kone 200 mln. eurų ir įdarbinti apie pusantro tūkstančio žmonių. Tačiau su tokiais skaičiais nesutinka dabar jau buvęs Rokiškio rajono meras Antanas Vagonis sakydamas, kad kažkas išpūtė didelį burbulą.
Nemažai abejonių kilo paaiškėjus, kad vienas investuotojų, įgyvendinantis projektą Omane, nedisponuoja laisvomis lėšomis ir turi daug skolų, o antrasis, valdantis bendroves Omane, Indijoje ir Dubajuje, panašus į apsišaukėlį.
Nežiūrint į tai, ketinimų protokolas dėl numatomų projektų buvo pasirašytas, o tada ir kliuvo tuomečiam merui A. Vagoniui. Šis žingsnis buvo traktuojamas kaip pasirengimas savivaldos rinkimams. Tačiau pats buvęs meras sako, kad viskas prasidėjo nuo Lietuvos verslo konfederacijos, kurių atstovai esą pirmieji ir apžiūrėjo galimas vietas indų investicijoms.
„Vieta jiems tiko. Ketinimų protokolą pasirašėme, kad susitarimas būtų pagrįstas. Dabar visus šiuos reikalus kuruoja „Investuok Lietuvoje“, – paaiškino meras, prisiminęs istoriją, jau spėjusią apaugti įvairiais gandais.
Pasak A. Vagonio, pasklido kalbų, kad meras galimus Indijos investuotojus sutiko ilsėdamasis Dubajuje, nors teigė ten niekada nebuvęs. Užkliuvo ir Rokiškio geografinė padėtis. Ekspertų teigimu, pasirinkta stambioms investicijoms ne itin tinkama vieta, nutolusi nuo pagrindinių energetinių ir transporto mazgų. Daugybę priežasčių, kodėl didelės investicijos negali ateiti į Rokiškį, įvardijo ir patys rajono gyventojai: nėra laisvosios ekonominės zonos, nenutiestas dujotiekis, dėl didesnių elektros energijos pajėgumų tektų investuoti į transformatorių pastotę.
Maža to, labai abejotina, ar investuotojams būtų naudingas verslas Lietuvoje, jei Indijoje darbo jėga gerokai pigesnė, o, tarkime, tekstilės gamyklos toje šalyje gauna išskirtines lengvatas, kurios Lietuvoje netaikomos.
Nors indų investuotojų atėjimas į Rokiškį yra pavirtęs kone anekdotu, tuometis meras paatviravo besiderantis dar su maždaug 20-čia užsienio kompanijų, norinčių įgyvendinti maisto gamybos, metalo pramonės ir kitus projektus. Ką gi, galbūt ir pavyks. O ką apie tai mano specialistai?
Neskubėk ir būsi pirmas
Žinomas ekonomistas Tadas Povilauskas mano: Rokiškio pavyzdys parodė, kad savivaldybių merai turi dar aiškiau pasakyti visuomenei, jog su potencialiais investuotojais pasirašytas ketinimų protokolas nėra įsipareigojimas investuoti. Toks dokumentas – tai tik pirmas nedidelis žingsnis, nuo kurio pradėjus reikės nueiti ilgą kelią iki realių investicijų ir projekto įgyvendinimo.
„Nereikėtų pamiršti, kad tie patys investuotojai tuo pat metu dairosi savo investicijoms vietos ir kitose Lietuvos savivaldybėse ar kitose šalyse“, – pabrėžė ekonomikos specialistas.
T. Povilauskas nenorėjo spėlioti, ar Rokiškio meras turėjo subjektyvių interesų prieš savivaldos rinkimus prabilti apie galimas indų investicijas. Tačiau, analitiko manymu, tai bus gera pamoka kitų savivaldybių merams, kad reikėtų lukterėti, kol galimi investiciniai projektai įsibėgės, ir tik tuomet viešai girtis apie ateinančias investicijas.
Kita vertus, panašu, kad meras nebuvo vien tik pasyvus stebėtojas šiame procese, ir tai yra gerai. Pasak ekonomisto, pastangos rodyti iniciatyvą, bandant pritraukti investicijas, kurių dažnai trūksta ypač ekonomiškai mažiau aktyviuose regionuose, yra sveikintinas dalykas.
„Manau, kad investicijų pritraukimo procedūra Lietuvoje yra ganėtinai pažengusi į priekį. Tikrai gerai dirba „Investuok Lietuvoje“, kuri padeda suderinti investuotojų ir valdžios interesus, tačiau yra kitų problemų. Vienos jų – reikiamų sklypų investuotojams suformavimas, infrastruktūros parengimas – sprendžiamos greičiau, kitos – kvalifikuotos ir ne tik darbo jėgos pasiūla – lėčiau“, – tęsė pašnekovas.
Rokiškio atveju jau nuo pat pradžių abejonių realiomis indų investicijomis šiame rajone turėjo sukelti faktas, kad „Investuok Lietuvoje“ atsisakė komentuoti šį atvejį. Anot T. Povilausko, gali būti, kad „Investuok Lietuvoje“ pasiūlė investuotojams geresnių sklypų kitose Lietuvos savivaldybėse, kur infrastruktūra jų verslui palankesnė.
Ekonomistas indų investicijas įvardijo kaip palyginti nedideles, o jų verslą – kaip neturintį didelės pridėtinės vertės. Eksperto nuomone, reikėtų šalies valdžios strategiško sprendimo, ar šiam rajonui nepakaktų dar mažesnių investicijų. Specialistas abejoja, kad tokiose gamyklose ilgesniu laikotarpiu pakaktų darbuotojų. Tikėtina, kad vidutinė jų alga nebūtų didelė, todėl tokiu būdu susigrąžinti emigrantus iš užsienio, kad ilgainiui keistųsi šio regiono ekonominis veidas, kažin ar pavyktų.
„Galbūt pasikartosiu, tačiau turime suvokti, kad ne visi pirminiai investicijų projektai pasiekia galutinę stadiją, ir nebūtinai tai yra šalies problema. Lemiamu veiksniu kartais gali būti tiesiog pačių investuotojų poreikių ar strategijos pokyčiai“, – pabrėžė analitikas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Baltic Industry“ | 2019 pavasaris.