Robertas Dargis: Vėl tik lopus dėliojame
Viena rinkimų banga praėjo, ir jau prasidėjo pasirengimas kitų metų rinkimams. Rinkiminius 2020 metus valdžia pradės pakėlusi minimalią mėnesio algą (MMA). Žada, jog vidutinis darbo užmokestis taip pat augs. Puikus siekis, prisidėsiantis prie gerovės valstybės kūrimo, jeigu tik jis būtų grįstas ekonomine logika ir realiomis valstybės galimybėmis. Pamirštame ir tą faktą, kad spręsdami darbuotojų trūkumo problemą ir siekdami išlaikyti kvalifikuotą darbo jėgą, darbdaviai ir taip nuolat sprendžia atlyginimų kėlimo klausimą.
Valstybės pareigūnų argumentas dėl MMA didinimo verčia iš koto – darbdaviai privalo dalintis pelnu su darbuotojais, o šis žingsnis jokios įtakos ekonomikai neturi. Hm, ekonomistai, kurių kompetencija negali abejoti, su tokia logika nesutinka ir savo poziciją grindžia nenuginčijamais faktais: produktyvumas per metus didėja 3–4 proc., o atlyginimų augimas pastaruosius trejus metus siekia beveik 10 proc. Tai perkaitimo ženklas – trumpuoju laikotarpiu atlyginimai gali augti greičiau nei yra sukuriama vertė, o toks atotrūkis ypač mažina eksportuojančių įmonių konkurencingumą, bei prarandamos rinkos. Bet kam tai rūpi, juk po rinkimų dalies tų pažadų dalintojų nebebus, tad po jų – kad ir tvanas….
Pridėkime sprendimus dėl pensijų reformos ir dėl to kilusį chaosą, kurio dėka daugelis žmonių priėmė sprendimus tiesiog pasiklausę kaimyno; aukštojo mokslo reformą ir kt. Tarptautiniai ekspertai jau ne vieneri metai baksnoja į tas pačias problemas – reikia spartinti švietimo ir sveikatos reformų įgyvendinimą, sprendimų laukia mokesčių sistemos klausimai. Visa tai byloja, kad kai kuriuose sektoriuose mes arba neturime sprendimų problemoms, arba stokojame politinės valios priimti reikiamus.
Tad vėl grįžtame prie atsakomybės priimant sprendimus, viešojo sektoriaus kompetencijos ir profesionalumo klausimo. Akivaizdu, kad vystantis valstybei, technologijoms ir globalioms permainoms ateinant į visas be išimties sritis, adekvatus augimas ir permainos labai reikalingi taip pat ir viešajame sektoriuje. Kalbėdami apie profesionalumą ir pokyčius, kur galime rasti verslo ir viešojo sektoriaus sąsajas? Jeigu verslas negebėtų profesionaliai konkuruoti savo produktais ir paslaugomis pasaulyje, tai mes neturėtume tokios apimties eksporto, kuris iki šiol yra pagrindinis mūsų ekonomikos variklis. Verslas jau geba savo produktais konkuruoti pasaulio rinkose, bet reikia kad ir viešasis sektorius neatsiliktų nuo verslo. Ar šiandien neadekvačiai apmokamos viešojo sektoriaus paslaugos atitinka valstybės vystymosi greitį? Ne. Mes turime kelti viešojo sektoriaus profesionalumą, užtikrinti konkurencingus atlyginimus, nes valstybė negali augti ir judėti į priekį pasiremdama tik privataus sektoriaus pažanga.
Be abejonės, nustekendami viešąjį sektorių mes nustekename valstybę – lėtiname valstybės augimo tempą. Verslas jau seniai suprato, kad vienas veikti efektyviai negali, kadangi viešasis sektorius veikia verslo aplinką – derinimo ir planavimo procedūros, struktūrinės paramos įsisavinimas ir t.t. Valstybė judės į priekį, jeigu turės kompaktišką ir efektyviai veikiantį viešą sektorių bei investuos į jo kompetencijas. Verslas jau ne pirmi metai ragina vyriausybę atkreipti dėmesį į viešojo sektoriaus efektyvumą, viešųjų paslaugų kokybę, žmonių profesionalumą ir skaitmenizaciją.
Šiandien reikia apsispręsti, ko mes tikimės ir kokias funkcijas valstybė deleguoja viešajam sektoriui. Taip pat labai svarbu užtikrinti, kad tas funkcijas atliktų reikiamas kompetencijas turintys žmonės (skaitmeninis raštingumas, savo srities išmanymas, užsienio kalbos – turėtų būti jau ne privalumas, o būtinybė). Aišku, negalime tikėtis, kad už mažą ar vidutinį atlyginimą į viešąjį sektorių prisitrauksime reikiamų kompetencijų ir aukštos kvalifikacijos žmones. Turime suprasti, kad rinkos ekonomikos valstybėje atlyginimus nustato rinka, todėl ir viešojo sektoriaus atlyginimai turi būti konkurencingi.
Valdžia įsipareigojo kitąmet didinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, bet ar bazinio atlyginimo pakėlimas 3 eurais išsprendžia sistemines viso viešojo sektoriaus problemas? Viešasis sektorius negali pasigirti dideliais atlyginimais, todėl šis vyriausybės žingsnis yra sveikintinas, bet prieš jį žengiant reikia spręsti esminius klausimus – apsispręsti, kokio viešojo sektoriaus mes norime, ir kokių tikslų siekiame. Klausimas: kokio dydžio jis turi būti, kokias ir kokios kokybės paslaugas jis turi užtikrinti bei kokių kompetencijų žmonės turi dirbti?
Jau kuris laikas kalbama apie tai, kad reikia optimizuoti viešąjį sektorių, bet politinės valios ir strateginio matymo, kaip tą padaryti, iki šiol nėra. Lietuvos viešasis sektorius gerokai lenkia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkį – apie 27 proc. visų užimtųjų dirba viešajame sektoriuje, kai EBPO vidurkis yra apie 20 proc. Demografinės prognozės akivaizdžiai rodo, kad gresia darbingo amžiaus žmonių ir mokesčių mokėtojų praradimas, kas veiks viešuosius finansus ir socialinės apsaugos sistemos tvarumą. Atrodo, visiems turėtų būti suvokiama elementari ekonominė logika, kad mažėjant darbuotojų, lėtės vartojimas, mažės mokesčių mokėtojų, todėl tuštės valstybės biudžetas, mažės galimybių finansuoti viešąsias paslaugas. O pridėkime dar faktorių, kad ilgėjant gyvenimo trukmei bei daugėjant pensinio amžiaus žmonių, mūsų valstybės laukia dar vienas iššūkis – sveikatos ir socialinė sistema. Abu šie sektoriai reikalaus vis daugiau lėšų, išplėtoto priežiūros paslaugų sektoriaus ir t.t. Valstybei kils iššūkis finansuoti konstitucinius įsipareigojimus, todėl valstybės valdyme reikia sparčiau diegti efektyvios vadybos principus ir skaitmeną, padėsiančius optimizuoti procesus ir taupyti lėšas. Matant tokias ateities tendencijas, mums reikia daryti sprendimus dėl viešo sektoriaus optimizavimo. Jis turėtų būti kompaktiškas, efektyvus, progresyvus ir gerai apmokamas.
Klausimų, kaip visada, daug, bet kada juos pradėsime spręsti? Turime didesnį dėmesį skirti apsisprendimui, koks optimalus viešojo sektoriaus modelis reikalingas šiai valstybei. Per tris dešimtmečius nepriklausomybės diskusijos šiais klausimais taip ir neturėjome. Gal todėl, kad iš principo neturime matymo, kokią valstybę mes norime turėti po 10 ar 30 metų? Gal todėl iki šiol mūsų Seime priiminėjamų įstatymo projektų skaičius muša rekordus, dažnu atveju sprendimai priimami visiškai neįvertinant pasekmių, o tik atsižvelgiant į bendruomenių reakcijas ir nuotaikas ar jų gebėjimą rėkti garsiau už visus. Tas pats ir su valstybės įgyvendinamais projektais, kur kaštų ir naudos analizė niekada nebūna pagrindas priimant sprendimus.
Pamenat Moljero pasakymą: „Mes esame atsakingi ne vien už tai, ką darome, bet ir už tai, ko nedarome“, o kol kas nedaroma labai daug…
LPK inf.
