Lietuva prieš 100 metų: tarpukario pramonė

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje pirmiausia pradėjo veikti nedidelės, vietines žaliavas naudojančios ir vietinei rinkai gaminančios įmonės. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais, nuo 1918 iki 1922-ųjų, šalyje veiklą pradėjo 247 naujos pramonės įmonės, kuriose dirbo 3200 darbuotojų.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo registruotos 3134 pramonės įmonės, o, 1924 m. duomenimis, Lietuvoje jau veikė 5800 tokių bendrovių. Įskaitant Klaipėdos kraštą, 1929 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 7976 pramonės įmonės, kuriose dirbo per 33 tūkst. darbininkų. Daugiausia tai buvo labai smulkios amatininkų dirbtuvės ir tik 12 proc. įmonių (1112) dirbo daugiau kaip 5 darbininkai.

Didžiausi pramonės centrai buvo Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys.

Pagal apimtį stipriausia Lietuvoje buvo maisto ir žemės ūkio produkcijos perdirbimo pramonės šaka. Maisto ir gėrimų gamyba bei žemės ūkio produkcijos perdirbimu užsiėmė 1601 įmonė, arba 56 proc. visų 1921 m. registruotų įmonių.

Maisto pramonės flagmanas – AB „Maistas“ buvo įkurta 1923 metais. Ji turėjo net 6 fabrikus: po vieną Kaune, Klaipėdoje, Tauragėje, Panevėžyje ir du Šiauliuose. Šių fabrikų gamybiniai pajėgumai buvo įspūdingi. Per dieną juose buvo galima paskersti net 5 tūkst. kiaulių. AB „Maistas“ į užsienį eksportuodavo bekonus, šviežią kiaulieną, gyvas kiaules, įvairius mėsos konservus.

Kita stambiausia pramonės įmone laikytina AB „Lietūkis“, organizavusi maisto produktų perdirbimą. Ši bendrovė turėjo savo linų apdirbimo fabrikus Biržuose, Joniškyje, Panemunėlyje, Kudirkos Naumiestyje.

1927 metais Lietuvoje pradėjo veikti „Pienocentras“, sujungęs visas kooperatines pieno perdirbimo bendroves. Maisto pramonės sektoriui priskiriamos ir bendrovės „Valgis“, „Lietuvos cukrus“, „Parama“, „Linas“, „Sodyba“.

PRAMONININKAI

Didžiausiais tarpukario pramonininkais laikomi broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai. Jų įkurtos ir valdomos įmonės turėjo nemenkos įtakos Lietuvos pramonės plėtrai. 1919 m. vasario 16 d. J. Vailokaitis kartu su Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku ir Pijumi Grajausku įsteigė Lietuvos ūkio banką (vėliau oficialiai pavadintą „Ūkio banku“). Nuo 1922 m. tai buvo didžiausias komercinis bankas, rimtas konkurentas užsienio kapitalo valdytiems bankams – Centraliniam žydų ir Lietuvos komercijos bankui. Bankas atidarė korespondentines sąskaitas Anglijoje, JAV, Šveicarijoje, Belgijoje ir kitose šalyse. Šio banko skyriai įsikūrė kone visose Lietuvos apskrityse. 1921 m. brolių Vailokaičių iniciatyva buvo įsteigta draudimo akcinė bendrovė „Lietuva“.

Ne vienoje verslo srityje Vailokaičiai buvo pradininkai, gerai matę Lietuvos ekonomikos perspektyvas ir nevengę rizikos. Jie pirmieji susirūpino šaldytuvų įranga, skerdyklų statyba, žemės ūkio gaminių eksportu, cukrinių runkelių auginimu ir kt. Broliai Vailokaičiai įsteigė maisto produktų eksporto akcinę bendrovę „Maistas“, padėjo įkurti žemės ūkio kooperatyvų susivienijimą „Lietūkis“, buvo AB „Eksportas ir importas“, AB „Cukrus“ steigėjai ir dalininkai. Broliams priklausė tekstilės importo ir eksporto įmonė „Urmas“. Vailokaičiai įsigijo žlungantį brolių Šmidtų metalo gaminių fabriką Šančiuose ir jį reorganizavo į AB „Metalas“.

Šmidtų metalo pramonės įmonė buvo įkurta dar 1879 m. ir vadinosi „Vestfalia“. Vienu metu šis fabrikas buvo viena stambiausių metalo dirbinių gamyklų visoje Rusijos imperijoje. 1913 m. šioje įmonėje dirbo net 1300 darbininkų.

Brolių Vailokaičių perimtas šis metalo fabrikas pradėjo gaminti atsikuriančios šalies ūkiui reikalingus ketaus, aliuminio, vario, bronzos, žalvario liejinius, įvairias žemės ūkio mašinas ir jų dalis. Pagal 1938 m. turėtą kapitalą (7,5 mln. Lt) AB „Metalas“ buvo didžiausia privati įmonė Lietuvoje.

Carinės Rusijos laikais Kauno metalo pramonės įmonės gamino didelei Rusijos rinkai, o tarpukariu teko pertvarkyti gamybą taip, kad metalo pramonės gaminiai galėtų konkuruoti su įvežamais į Lietuvą iš užsienio ir būtų maksimaliai patenkinami šalies ūkio vietinės produkcijos poreikiai.

Garsių įmonių vardai vis dar lėmė, kad nemažai žemės ūkio mašinų, įvairių įrenginių, net ir smulkių metalo dirbinių vis dar buvo įvežama iš užsienio, bet Lietuvos pramonė jau pajėgė visiškai aprūpinti Lietuvos žemės ūkį, gyventojus visais metalo gaminiais nuo vinių, varžtų iki žemės ūkio mašinų, lokomobilių, šildymo katilų. Fabrikas gamino tiek stambias ūkio mašinas, tiek smulkius metalo dirbinius, spynas, vinis, žąslus.

Tarpukariu buvusio brolių Šmidtų metalo fabriko teritorijoje įsikūrė ir daugiau gamybinių įmonių, daugiausia tekstilės: „Audimas“, „Cotton“, „Delkla“, „Diana“, „Nerilit“, „Pluoštas“, „Tangora“, „Union Standart“, „Vatolit“, „Vebevid“.

UŽSIENIO KAPITALAS

Tarpukario Lietuvos pramonėje dalyvavo ir užsienio kapitalo įmonės. 1938 m. duomenimis, net 33 proc. visų Lietuvos bendrovių kapitalo priklausė užsieniečiams (apie 33,3 mln. litų). Didžiausi užsienio investuotojai Lietuvoje buvo belgai (19,8 mln. Lt), švedai (6,1 mln. Lt), vokiečiai (4 mln. Lt), latviai (1,8 mln. Lt). Belgams priklausė Kauno ir Petrašiūnų elektrinės, švedams – Petrašiūnų popieriaus ir degtukų fabrikas, Kauno lentpjūvė „Lietmedis“. Vokiečiai valdė brolių Tilmansų metalo fabriką Kaune ir kelias pramonės įmones Klaipėdoje. JAV piliečiams priklausė audinių fabrikas „Drobė“.

ŠALTINIAI:

• Dr. J. Purickis „Lietuvos pramonė 1919–1929“, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1990 m., Kaunas
• Prof. P. Jodelė „Kaip projektuojami ir statomi fabrikai“, žurnalas „Technika“, 1924 m. Nr. 1

Aurimas Lukštinskas