Pramonės pastatai ir aplinkosauga: nuo sprendimų atbaido investicijos

Globalių klimato kaitos procesų akivaizdoje tvarūs, aplinką tausojantys sprendimai vis aktualesni ir šiuolaikinei statybai. Vis dėlto specialistai pažymi, jog naivu tikėtis, kad efektyvių pažangiųjų technologijų diegimas gali būti gyvas vien entuziazmu. Juolab kalbant apie tokią specifinę ir didžiulių investicijų reikalaujančią sritį kaip pramonės objektų statyba.

GREITO VARTOJIMO PRODUKTAS

Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto dėstytojas architektas Dalius Šarakauskas pripažino, kad pramonės objektuose spręsti aplinkosaugos klausimus architektūrinėmis priemonėmis sudėtinga – šiuo atveju pagrindinis vaidmuo tenka inžineriniams sprendimams.

Antai pramonės pastatams itin aktuali vėsinimo, kuris atsieina net brangiau nei patalpų šildymas, problema. Tačiau karščio patekimui iš lauko į vidų apriboti įprastai sėkmingai taikomi tam tikri architektūriniai sprendimai čia vargiai pasiteisintų.

„Tarkime, gyvenamajame ar biurų pastate galėtume neprojektuoti langų į pietinę pusę, tačiau pramonės objektuose tokią užduotį sunku įgyvendinti, nes didžioji statinio dalis yra stogas, o jo nenusuksi nuo saulės“, – kalbėjo pašnekovas.

Tiesa, tam tikra aplinkosaugos sprendimų paraiška, įvertinant pramonės pastatų trumpaamžiškumą, galėtų būti atitinkamų statybos medžiagų pasirinkimas.

„Kiek yra tekę projektuoti pramonės pastatų, šiandien didžioji jų dalis jau pakeitė ir savininkus, ir technologijas, ir kitus dalykus. Nes kas yra šiuolaikinė gamykla? Ji statoma konkrečiam produktui pagaminti. Tai yra technologinė linija ir ant jos uždėta „dėžutė“. Technologija pasikeitė, reikia kitos linijos – pastatas pasidaro nebetinkamas ir jis tiesiog griaunamas, nes nugriauti, išvežti ir pastatyti naują objektą kainuoja pigiau nei pertvarkyti seną. Taigi, statybai atitinkamai galėtų būti naudojamos kokios nors perdirbamos, antrinės medžiagos, kita vertus, daugybės dalykų iš jų tiesiog nėra kaip padaryti. Be to, perdirbimas taip pat kainuoja – reikia tam tikrų mechanizmų, naudojama energija ir panašiai“, – įvertino KTU atstovas.

GALI NEBEAPSIMOKĖTI GAMINTI

Pramonės objektuose gali būti sėkmingai diegiamos įvairios atsinaujinančios energijos šaltinių technologijos. Architekto D. Šarakausko teigimu, kalbant apie tokio pobūdžio objektus, dėkinga medžiaga yra jų didžiulio ploto plokštieji stogai – esą ne veltui Vakarų šalyse šiandien turbūt būtų sunku surasti gamyklą, ant kurios stogo nebūtų įrengti saulės kolektoriai.

„Žinoma, lygiai kaip ir bet kurioje kitoje statyboje, pramonės pastatuose galima įdarbinti ne tik saulės kolektorius, jėgaines, bet ir įvairius šilumos siurblius. Be to, tokie objektai neretai generuoja nemažai savo šilumos, kurią taip pat būtų protinga panaudoti. Teko lankytis viename pastate Austrijoje, kur aušinami serveriai, o sutaupyta energija naudojama pašildyti vandeniui, apšildančiam pagrindinės fojė grindis, – prisiminė pašnekovas. – Galima prisigalvoti įvairiausių dalykų – tarkime, surinktą lietaus vandenį panaudoti tualetuose, teritorijai laistyti. Taip pat būtų galima kalbėti apie žaliųjų stogų, sienų įrengimą. Kita vertus, tai yra labai specialūs sprendimai. Galiausiai ir situacijos skirtingos – vienas gamina sunkvežimius, kitas audžia medžiagas, trečias šaldo ledus. Tad ir, pavyzdžiui, šildomosios grindys tiks ne visoms pramonės šakoms – kokia prasmė tokias įrengti, jei ant jų stovės griozdiški presai.“

Specialisto teigimu, net ir įvertinus tendencijas, kad šiuolaikinės gamtą tausojančios technologijos pamažu pinga, jos vis dar ganėtinai brangios ir juo labiau tokios investicijos sunkiai pagrindžiamos objektų su laikinumo atspalviu statyboje.

„Negali tikėtis, kad kažkokia gamykla stovės šimtą metų ir visa tai atsipirks. Pastačius labai kokybišką ir labai ekologišką objektą jau gali nebeapsimokėti gaminti. Kad ir kaip ten būtų, atsiperkamumą vis tiek turi įskaičiuoti į savo sąnaudas. Ir tada, kai paskaičiuoji, ar labiau apsimoka šilumos siurblys, ar dujinė katilinė, paaiškėja, kad vis dėlto dujinė katilinė. Tas pats kalbant ir apie kitus dalykus. 10–20 tūkst. kv. metrų ploto stogo įrengimas pats savaime bus labai brangus, o ką jau kalbėti apie kokius nors saulės kolektorius – investicijos tampa milžiniškos“, – pripažino KTU dėstytojas D. Šarakauskas.

REIKIA IR BIZŪNO, IR MEDUOLIO

Anot pašnekovo, akivaizdu, kad Lietuvoje ekologiškumas kol kas nėra pirmo aštrumo klausimas, o į tai investuojantieji faktiškai yra entuziastai.

„Šalys, kurioms rūpi ekologija, remia, dotuoja tokius dalykus, jei mažiau terši – tau gali sumažinti mokesčius. Nes tikėtis, kad ekologija atsipirks ir laikysis ant entuziazmo, – sunku. Todėl paprastai, kad tavo entuziazmas neišblėstų, šiek tiek padeda valstybė“, – kalbėjo architektas.

Pašnekovas retoriškai klausė, kodėl savo šalyse tiek daug dėmesio aplinkosaugai skiriantys vokiečiai, austrai ar danai pramonės objektus noriai stato Lietuvoje.

„Viena vertus, dėl to, kad pas mus pigesnė darbo jėga. Kita vertus, todėl, kad ekologiniai reikalavimai Lietuvoje yra gerokai mažesni ir pas mus teršti daug pigiau negu, pavyzdžiui, Danijoje, Austrijoje arba Vokietijoje. Lietuvoje kiaulidės gali dvokti, o Danijoje – negali. Pas mus iš katilinės į atmosferą galima išmesti kietąsias daleles, o ten – negalima. Iš tiesų teršti yra pigu, bet jei reikia susirinkti tuos teršalus – jau brangu. Juk ir automobilių katalizatoriuose naudojama platina, o ne šiaip koks plastilinas, – vaizdžiai palygino specialistas. – Pas mus gali įsirengti aukštą kaminą ir išmesti teršalus dideliame plote, kur jų koncentracija bus nedidelė. Tačiau globalia prasme tas teršimas vis tiek vyksta ir didina šiltnamio efektą.“

Pašnekovo žodžiais, altruizmas nėra masinis reiškinys – turi tiek neapsimokėti teršti, tiek apsimokėti investuoti į aplinką tausojančias technologijas.

„Turi būti tam tikra valstybės politika – jei remia, vadinasi, ir spaudžia, reikalauja. Kol tai neveikia, vargu ar kažko labai daug galima tikėtis“, – pripažino KTU dėstytojas architektas D. Šarakauskas.

Lina BIELIAUSKAITĖ