Pramonės pastatų architektūra tapo greitojo maisto analogu?

Turbūt kiekvienas architektas patvirtintų, kad savo projektuojamuose objektuose siekia įprasminti idėjas, kurios leistų kalbėti apie savitą, išskirtinę, išliekamąją vertę turinčią architektūrą. Tam tikra prasme kūrėjui nuolatos tenka jaustis kompromisų gniaužtuose – pradedant biudžetu, užsakovų reikalavimais ir baigiant įstatymų reglamentais. Pramonės objektų statyba šiame kontekste – apskritai atskira tema.

ALFA IR OMEGA – LAIKO IR LĖŠŲ SĄNAUDOS

Klausimą, kuo išsiskiria šiuolaikinių pramonės pastatų architektūra, šiandien veikiausiai derėtų keisti kitu – kiek tokiuose objektuose išvis yra architektūros? Bendrovės „Ugnius ir architektai“ vadovas, architektas Ugnius Vasiliauskas prisipažino, kad jam būtų sunku nurodyti bent vieną į atmintį įsirėžusį ryškesnį pastarojo meto pramoninį objektą.

Tačiau ar tokios tendencijos išties turėtų labai stebinti? Juk, pašnekovo žodžiais, šiuo atveju prioritetai ir kriterijai labai aiškūs: greita, pigi ir labai racionali statyba.

„Pastato savininkas žino savo technologinius gabaritus, jam reikia švaraus ploto, tokio ir ne kitokio, jam reikia tarp kolonų važinėjančio būtent tokio keltuvo ir pan. Tad nėra jokios prasmės kalbėti apie kažkokią lenktą, suktą ar dar kitokią formą, nebent tai verčia daryti sklypas“, – kalbėjo pašnekovas.

Svarbus ir kitas aspektas – neretai tokie objektai statomi periferijoje, prie aplinkkelių, tad ir ekonominė logika paprasta – kam investuoti į brangius architektūrinius sprendimus, jei juos mažai kas matys, o verslas iš to daugiau neuždirbs.

„Pirmiausia tokia statyba vertinama per atsiperkamumo prizmę. Nebent kalbėtume apie paveldo pastatus ar paveldo teritoriją, kai už-sakovas jau priverstas derintis prie atitinkamos medžiagos, sąlygų. Kita vertus, žmonės gana aiškiai atskyrę, kas yra reprezentacija. Jei įmonė kažkur senamiestyje ar miesto centre turi savo biurą, ten ji savo reprezentacija ir pasirūpina. O jei stato pramonės pastatą kažkur periferijoje, ar logiška vėl investuoti į kažkokius reprezentacinius dalykus?“ – retoriškai klausė architektas U. Vasiliauskas.

TENDENCIJOS PANAŠIOS IR SVETUR

Specialistas linkęs sutikti, kad šiuolaikiniams pramoninės paskirties objektams didžiausio išskirtinumo suteikia nebent fasado apdailos sprendimai – vėlgi bent kiek labiau reprezentaciniais fasadais išsiskiria tie objektai, kurie stovi arčiau magistralinių kelių. Tačiau dažnu atveju ir šie sprendimai ganėtinai standartiniai.

„Vieni mūsų užsakovai, kurie verčiasi dirbtiniais akmenimis, savo pramoninio-gamybinio pastato fasadui ryžosi panaudoti koriano apdailą. Tai būtų galima pavadinti išskirtiniu atveju, nes į tokius dalykus nei kas labai kreipia dėmesį, nei investuoja. Tačiau ir šiuo atveju kriterijus yra ne siekis kelti tą architektūrinę kartelę, o produkto, su kuriuo dirba užsakovas, reklama, pristatymas“, – pabrėžė architektas.

U. Vasiliauskas pažymi, kad, kalbant apie pramonės pastatų architektūrinę išraišką, tendencijos Lietuvoje vargu ar labai kuo skiriasi nuo užsienio.

„Ir užsienyje tokiems objektams naudojamos tos pačios daugiasluoksnės plokštės arba įrengiamas ventiliuojamasis fasadas. Pastaruoju atveju galima kalbėti apie keramiką, kompozicines plokštes ir kitus sprendimus, tačiau jie, palyginti su minėtomis plokštėmis, brangesni“, – sakė specialistas.

Išskirtiniai atvejai, pasak pašnekovo, yra pasaulinio garso prekės ženklų kaip „Apple“, „Tesla Motors“ ir kt. gamyklos. „Tokio lygio pasaulinės kompanijos projektuoja futuristinius gamybinius pastatus, veikiausiai ten įsikuria ir jų biurai. Joms rūpi ne kaip sutaupyti, o pažanga, inovacijos, atsinaujinantieji energijos šaltiniai, kurių technologijos fasadams taip pat suteikia modernumo. Šios kompanijos gali sau leisti gamybinį pastatą panaudoti savo reprezentacijai. Žinoma, tokiems dalykams reikia pribręsti“, – pripažino U. Vasiliauskas.

IŠSKIRTINIAM PROJEKTUI ĮPAREIGOJO KONTEKSTAS

Kolegai antrinusi uostamiesčio studijos „Archbalt“ architektė Vida Mureikienė taip pat linkusi išskirti, kad architektūra labiausiai priklausoma nuo vietos ir užsakovų intencijų. „Švyturio“ alaus daryklos rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus kartu su architektu Vytautu Mureika rengusi specialistė pripažino, kad šiandien tokie projektai vienetiniai, vaizdžiai tariant, išimtys, patvirtinančios dabarties tendencijų taisykles. Po šios rekonstrukcijos sovietinės architektūros pastatą pakeis istorinį paveldą ir modernų industrinį stilių sujungsiantis statinys, natūraliai įsiliesiantis į Klaipėdos senamiestį.

„Ir anksčiau yra tekę projektuoti pramoninių objektų, tačiau tai buvo funkcionalūs pastatai, kuriems nereikėjo kažkokių architektūrinių įdomybių ar įmantrybių. Šiuo atveju pirmiausia mums pasisekė, kad objektas – arti senamiesčio ir užsakovui buvo svarbus šis kontekstas. Tačiau labai svarbu ir tai, kad užsakovas priėmė pasiūlytas idėjas ir nespaudė daryti kuo pigiau, kuo paprasčiau“, – teigė pašnekovė.

Istorinį ir architektūrinį uostamiesčio paveldą reprezentuoja išskirtiniai naujojo pastato, primenančio XIX–XX a. pradžios pramoninės pa-skirties objektus, bruožai.

„Statinys suprojektuotas vietoj nugriautų administracinės ir sandėlių paskirties pastatų, kurie buvo nebefunkcionalūs. Fasadų architektūrinės išraiškos sprendiniai parengti remiantis teritorijos istoriniais-urbanistiniais tyrimais ir užsakovo reikalavimais – raudonos plytos, dideli arkiniai langai, bokštas-švyturys, pramonės pastato įvaizdis. Naudojama daug apdailos elementų, kurie svarbūs įspūdžiui kurti“, – komentavo projektinių pasiūlymų autorė.

Architektės V. Mureikienės teigimu, net pasikeitus aplinkybėms šį objektą dėl jo lokacijos ir išskirtinumo būtų nenuostolinga ir nesudėtinga transformuoti pritaikant kitokiai veiklai ar netgi pakeičiant paskirtį, pavyzdžiui, įrengti loftus.

Lina BIELIAUSKAITĖ